Avižiukai,
keistas dalykas tas laikas. Imi ir niekaip nesupranti, koks jo tėkmės greitis. Mūsų dveji metai pratekėjo greitai. Jie vis dar teka, bet sakyk man, kodėl vis neatsikratau jausmo, kad esame drauge kur kas ilgiau nei dvejus metus?
Pradėjau savo laišką nuo laiko, bet net ir dabar, rašydama šį laišką, žaidžiu su laiku. Tai mano laiškas į ateitį TAU. Galbūt, tik pirmas iš daugelio. Dar nežinau...
Taigi rašau tau ir nežinau, kas bus tuomet, kai laišką gausi. Šiandien yra rugpjūčio 2-oji, todėl kelionei iki tavęs bus visas mėnuo. Keista, mus skiria du metrai, o laiškas keliaus mėnesį, tačiau tai ne dėl to, kad mus skirtų dvasinė praraja. Tiesiog laiškas į ateitį yra žaidimas, nes vis mėgini įsivaizduoti, kaip ta pati erdvė ar tie patys žmonės bus pasikeitę per šią gyvenimo atkarpą.
Viliuosi, kad toks laiškas tave nustebins. Žinoma, mėnuo netruks ilgai ir galbūt mūsų gyvenimuose niekas nespės pakisti, bet linkiu TAU ir SAU imti ir užaugti, atsistoti ant kojų ir pradėti auginti ne tik jausmus ir santykius, bet ir būsimą mūsų šeimą. Sakydama "auginti šeimą" turiu galvoje, kad tam reikia ruoštis ir to siekti. Net ir mažais žingsniukais.
Ačiū TAU už tai, kad manimi taip labai rūpiniesi, o aš kartais nepaisydama to ir kaprizus savo parodau kaip maža mergaitė, bet čia tik dėl to, kad taip gera jausti, jog šalia yra žmogus, kuriam labai labai rūpi.
Na štai, išlydėjau tave į repeticiją ir galiu pabaigti laišką. Myliu tave, mano kasdienybės brangakmeni. Džiaugiuosi, kad mums taip negera būti vienam be kito. Tai ženklas, jog nebūsime.
Inga