Dear, ME.
Rašau iš praeities.Įdomu, ane? Tiek galvojau, planavau ir štai - puikiausia galimybė realizuoti šias beprotiškas, kankinančias mintis. Jų tiek daug! Ir visos apie mane -paauglišką, nesubrendusią, emocingą..
Šiuo metu daug mąstau, tačiau minčių rišliai sudėlioti vis dar nemoku! Tačiau didžiausia šiuo metu mane kankinanti problema- paauglystė. Dabar ji pasireiškia kaip ieškojimų, atradimų metas, supančiojantis iš visų pusių. Bandau suprast ir įsiklausyt į save. Kartais pagalvoju, kad aplink nėra tokio žmogaus, kuris pažįsta mano vidų. Aš nuolat keičiuos, bręstu, nuomonė vi-sa-da nesutampa su tėvais.Jie kitokie. Man nesuprantami dariniai. Dėl kurių mane užplūsta neviltis- tai negalima to, šito taip pat, ano negausi, ne tau. Nuomonės išsiskiria, VISKAS, žodžiu.. Kodėėl tai toks sunkus metas, kai nori rėkt - palikit mane ramybėj!? Tačiau tenka kovot. Kovot su savim. <..> Mūsų šeima tikrai graži ir darni, bet tas tėvų šaltumas ir nemokėjimas elgtis su manim viską keičia. Žinau, aš taip pat dėl to kalta, bet kur jų mąstymas? Kodėl jie nesupranta manęs, užsideda tarsi tylos kaukę ir atsiriboja su savo norais? <..> Įdomu, ar tikrai, kaip JIE sako, pasikeisiu. Ar tikrai rinksiuos kitus drabužius, stilių, maistą, priemones (makiažas, suvenyrai)? Ar kitaip žiūrėsiu į pasaulį? Laikas parodys. O dabar su savo mintim lendu į tą mažą, trapų kiautelį, kuriuo apsišarvuoju tomis sunkiomis ir nesuprantamomis akimirkomis, kai niekas man nepaiškina, kodėl visa tai vyksta; kai pačiai tenka atsakyti į visus man rūpimus klausimus. <..> Įdomu, kas tu. Ką veiki šiandien. Ar išssipildė mano svajonės.. Ar užaugau kitu žmogumi. Atsakyk man- ar kažkas keičiasi, ko aš ankščiau nesupratau? :) P.S.Dar visas gyvenimas prieš akis, BŪK SAVARANKIŠKA, neleisk kitiems spręsti už tave.