Sveika, Inga,
kaip smagu, kad nuo šiol nebereikės slėpti laiškų nuo savęs, kad vėliau juos rastum ir patirtum tą malonų nustebimą, kai gyveni jau kita diena ir visai kitais rūpesčiais, o tave pasiekia tavo paties žinutė iš kitos laiko plotmės.
Ir kaip gi tu gyveni dabar? Daug pokyčių įvyko pastaruoju metu: daug pabaigų, daug pradžių, tikiu, kad įspūdžių daug. O kaip gi pirmieji mėnesiai dirbant mokytoja? Žvelgiant iš mano pozicijos, turėtų būti velniškai įdomu dalytis džiaugsmu su vaikais. Ir nuolat matyti, kaip tai, ką jiems duodi, juos keičia, augina, brandina, turtina... Žinoma, šiam džiaugsmui patirti ir darbo įdėti reikia daug. Bet juk susitvarkai? Jauti malonumą ar tik nuovargį? Žydėk! Turi būti nuostabi ir laiminga, kad gyvenimas atrodytų šviesus.
Na, o kaip su rugsėjo krize? Nebuvo nykumos? Juk nėra universiteto, o ir sensti kiekvieną rugsėjį... Bet jei prasmingai leidi laiką, tikriausiai nėra laiko liūdėti.
Tiesa, nepamiršk Armino, palepink jį ir nebūk kartais tokia pikčiurna, nes jam reikia meilės ir švelnumo. Einu dabar jam gaminti vakarienės, bet kai gausi laišką, tikiuosi, kad pagaminsi jam tu :)
Palinkėsiu tau šviesos ir džiaugsmo, daug idėjų ir kūrybiškumo. Ir meilės, bet tik tikros. Tikėk savo jėgomis, nes esi stipresnė nei kartais manai. Ir, žinoma, nepamiršk savęs auginti! Nauji atradimai suteikia žvilgesio akims :)
Kadangi laiškas dar atostogaus Šveicarijoje, Alpėse, tikiuosi, kad pasieks tave prisipildęs gaivos ir svaiginančios ramybės. Čia bus jo lauktuvės tau :)
Iki pasimatymo, Inga