Tau (t.y. Man) visad patiko laiškai, todėl šiandien gausi progą pakeliauti laiku, kaip herojus iš vieno Tavo mėgstamo romano...
Neatsitiktinai pasirinkau šią datą - šiandien suėjo lygiai pusė dešimtmečio dienai, kai sutikai žmogų, negrįžtamai pakeitusį Tavo Gyvenimą. Norėčiau tikėti, jog Judu dar ir dabar drauge, tarsi ta pusė dekados nė nebūtų prabėgusi... Esu tikra, jog Gyvenimą tebeskaičiuoji akimirkomis, kurios užgniaužia kvapą, neabejoju, jog jų nestinga iki šiol...
Bet leisk Tau priminti, kuo gyvenai prieš penketą metų - tiek pirmųjų kartų! Pirmasis automobilis, pirmasis Vyras, vertas mažų mažiausiai visų pasaulio nuodėmių, pirmoji Meilė, pirmasis vizitas Vikingų krašte, pirmieji metai universitete, pirmą kartą pravertos nepažįstamų pasaulių durys - nepamirštant ir tų, pirmiausia šaunančių į galvą, pagalvojus apie "pirmą kartą".
Aš taip didžiuojuosi Savimi šiandien ir taip bijau, kad galbūt nebejaučiu to paties ten ateityje... Aš sąmoningai klystu ir mėginu kuo daugiau kartų suklupti čia ir dabar, kol tas nepažabojamas noras pažinti ir patirti vis dar plaiksto plaukus nelyginant Šiaurės vėjas. Taip skubu gyventi, jog kartais pamirštu džiaugtis akimirkomis, kurios išties tęsiasi vos akimirką. Kasdien mokausi stebėti ir stebėtis.
Beje, nejausk Sau neapykantos, jei visgi nebaigei darbų, kuriuos Aš dabar pradėjau. Daryk viską, kad tik būtum laiminga. Akimirka tikros laimės verta tragiškiausios baigties!
Kadangi nemėgstu graudžių ir sentimentalių pabaigų, laišką baigsiu labai Indriškai: tikiuosi, kad nesukrušai Mudviejų Gyvenimo neišpildydama mūsų svajonių.
Indrė :)