Ei, ateities žmogau!
Norėčiu, kad prisimintum šią mergaitę:
Kai lietutis ilgisi žolės, o žvaigždelės nakties, sėdi mergaitė ant suolelio ir skaičiuoja akmenėlius. Tamsu, tik priešais matyti mėnulio perskrostas ežeras. Už nugaros grėsmingi galiūnai šį kartą ramūs. Jie supranta, kad šį kartą nevalia elgtis taip, kaip visada. Nevalia paklusti cikliškai elgsenai, reikia sugauti akimirką. Ji tyli, toliau skaičiuoja akmenėlius, bet nesišypso. Vis tiek niekam nereikia. Nužvelgia takelį, kuris niekur neveda ir vėl greitai nuduria akis į pilną akmenėlių pintinę. Ji bijo tamsos, krebždėjimo, tuksėjimo, bet labiausiai ... labiausiai žiūrėti, nes netyčia gali užaugti mėlynos gėlelės. Ji tik jas ir temoka sėti, nes kitų spalvų nepažįsta, nors ir stengėsi labai. Kas tik nebandė išmokyti kitų spalvų, bet vis gaunasi mėlyna, nors tu ką. Taip nesaugu, kai prisilieti prie jos sėtų gėlių, o joms ima ir nutinka kas nors. Kiekvienai skirtingai: viena subyra į smulkius gabalėlius, kita iš tirpsta, o dar kita gali išgaruoti kaip dūmas. Pavargsta ji taip jas gaudyti ir jų netekti. Pavargsta žiūrėti žemyn ir nežiūrėdama mėtyti akmenėlius. O jei kas susižeis? Bet juk menka tikimybė, kad tokiu vėlyvu metu atsiras dar kas, norintis va taip sėdėti ir tylėti. Tad lieka ji ir suolelis. Nereikia jai jokių paukštelių, nei laiškelių. O jei kas ir ateitų, bijotų pažvelgti, kad atėjūnas nepasiimtų akyse atsispindinčio nerimo ir begalinio liūdesio. Kad nesugalvotų sutrypti aplinkui sudygusių, bet dar nepaliestų mėlynų nakties žiedų. O žolė galėtų ilgėtis lietučio, kaip naktis ilgisi žvaigždelių.

Tavo,
Praeities žmogus iš 2012-ųjų